Nuo žmogaus teisių ugdymo link modernios Lietuvos valstybės kūrimo

Iš kur žmonijoje kyla nepasitikėjimas vieni kitais? Galima būtų išskirti kelias priežastis: iš nežinojimo (švietimo trūkumas), nenorėjimo žinoti apie kitokius siekiant sau naudos (ekonominės priežastys), iš noro valdyti, galios troškimo (ideologinis, politinis lygmuo).

Išmanantys galios mechanizmus, puikiausiai sugeba „sukonstruoti“ kitokius, kuriuos dauguma gali engti, išnaudoti. Tokiu būdu lengviau tampa valdyti daugumą, turinčią valdantiesiems palankią tapatybę, remiančią ideologinius pricipus, o jai sustiprinti, suteikti jai „prasmę“ ir reikalingi „kitokie, spalvotieji“. Taigi, „kitokių“ sukonstravimas, padeda išlaikyti galios pozicijas ir jų neprarasti.

Taigi, kad būtų įmanoma išvengti žmogiškųjų tragedijų, masinių naikinimų, nebylių personalinių neapykantų sukonstruotiems „kitokiems“, būtina šviesti daugumą (aklai tikinčią savo teisumu, bet kurčią ir aklą, išmanipuliuotą, išprievartautą). 

 Žmogaus teisių ugdymas

Ar reikalingos tarptautinės normos, nacionaliniai teisės aktai rasizmo reiškiniams reguliuoti? Be jokios abejonės, kad taip. Jie reikalingi, kad žmonės turėtų bendrą kontekstą, turėtų į ką remtis, nes kaip rodo pasaulio patirtis, žmonių vertybės panašios: visi nori taikos, ramaus gyvenimo. Taip, yra skirtingos kultūrinės sistemos, kurios kurios tam tikrus moralinius kodus gali traktuoti skirtingai, tačiau kompromisas yra įmanomas. Tokio kompromiso pavyzdys galėtų būti Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurią rašant diskusijose dalyvavo įvairių kultūrinių sistemų atstovai.

Apskritai, reikalinga visa apimanti mokomoji antirasistinė ir antiksenofibinė metodologija. Pradedant nuo mokinukų pirmose klasėse iki suaugusiųjų švietimo, tai turi būti visą gyvenimą trunkanti mokymo programa, tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais kanalais. Būtina ugdyti žmonių sąminingumą, kritinį požiūrį, pažvelgti į save iš šalies. Ugdyti principą, kad dauguma ne visada teisi.

Tarp žmogaus teisių teorijos ir praktikos įgyvendinimo Lietuvoje – nemažas atotrūkis. Švietimo sistemoje, viešose diskusijose šioms promblemos nėra skiriama pakankamai dėmesio. Kalbant apie TV programas, labai teigiamai galima įvertinti LRT laidą „Europos vidury“. Į laidą kviečiami įvairių tautybių ir rasių žmonės, gyvenantys ar dirbantys Lietuvoje. Panašaus šviečiamojo pobūdžio iniciatyvų reikėtų daugiau.

Norint užkirsti kelią ir imigracijos lemiamam, ir apskritai visuomenėje egzistuojančiam nepakantumui būtina turėti abipusią schemą. Abiems pusėms reikalingas gilesnis pažinimas. Imigrantams būtinos žinios apie šalį, visuomenę, į kurią atvyko. Nuolatiniams šalies gyventojams svarbu teikti žinias apie imigracijos procesą, imigruojančius žmones.

Kovai su ksenofobijos apraiškomis visų pirma reikalingos švietimo programos – kuo įvairesnės programos, išnaudojant visus įmanomus „eterius“ – žiniasklaidą, mokyklas, nevyriausybines organizacijas, darbovietes, bendruomenes, tačiau labai svarbu sukurti subalansuotas programas, kad žmonėms nepasirodytų įkyru ir be saiko. Nuo diskusijų ir pažinimo link tolerancijos ir orumo.

Bandant pamąstyti, kokios grupės labiausiai diskriminuojamos Lietuvoje, tai akivaizdi nepakanta musulmonams, romams, homoseksualams.

Atvira visuomenė net tik gali, bet ir turi būti vastybės raidos tikslu. Tik atvirų ir kritiškų piliečių visuomenė gali palaikyti politinio proceso gyvybingumą, politinės sistemos skaidrumą. Nelaisvė ir visapusiška kontrolė iš valdančiųjų pusės, viešo ir privataus gyvenimo užvaldymas nėra ilgalaikiai dalykai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikėtų. Pažvelkime į Skandinavijos valstybes – Daniją, Švediją, kitas. Kiek tenka domėtis, ten ir piliečiai aktyviai dalyvauja politiniame procese ir yra vieni laimingiausių žmonių pasaulyje. Todėl nereikia mums lietuviams blaškytis, o tiesiog mokytis ir savo kaimynų skandinavų solidarumo, pagarbos žmogaus teisėms ir pan. 

Žmogaus teisių praktika

Žmogaus teisių viršenybė ir atvira visuomenė ne visada yra įgyvendinami net ir demokratinėse šalyse. Gyvendami Lietuvoje tą jaučiame patys. Teko dalyvauti viename VDU mokslininkų grupės tyrime (2010 m. pabaigoje, tyrinėjome, kiek valstybės institucijų veikla yra derinama su NVO veikla žmogaus teisių srityje). Apklausėme nemažai Lietuvos NVO, paaiškėjo, kad žmogaus teisių situacija Lietuvoje tik blogėja, o valstybės institucijos vangiai įsiklauso į NVO nuomonę ir laiko jas antrarūšėmis organizacijomis, nereikšmingomis. Iš tiesų, būtų net dabar įdomu, kas po dvejų metų pakito? Ar randasi pokyčių? Modernios valstybės, aišku, kad gali funkcionuoti be šių principų, bet kitas klausimas, kokia funkcionavimo kokybė, kokie formuojami santykiai tarp piliečių ir pan.

Kai visuomenė negerbia tam tikrų grupių teisių, tai pilietiškas pilietis turėtų jam įmanomomis  priemonėmis iš bandyti kelti į viešumą egzistuojančias problemas. Pvz., pasitelkti žiniasklaidą. Svarbiausia didinti viešumą. Globaliame pasaulyje yra visos galimybės žinomumą apie problemą padidinti iki labai didelio lygio, žinia apie kenčiančius sekundžių greitumu gali apskrieti visą pasaulį. Pvz. LTV turi laidą „Ypatingas atvejis“, žurnalistai kviečia žmones juos informuoti apie visuomenines ar individualias problemas.

Modernios valstybės kūrimas  

Lietuvos kaip modernios valstybės kūrimo procesui svarbūs du aspektai – patriotiškumas ir tautiškumas.

Šių reiškinių simbiozė yra esminė valstybės egzistencijai ir tapatybei. Patriotiškumas – lojalumas, meilė savo valstybei, noras dalyvauti jos likime. Tautiškumas – pagrindas valstybės kultūriniam tapatumui ir išskirtinumui, ne kurios nors tautos vasltybėje išskirtunumui, o pačios vasltybės. Tą galima iliustruoti Dainuojamosios revoliucijos ir Baltijos kelio pavyzdžiais.

Įdomu, kad ir Dainuojamoji revoliucija nebuvo vien tik Lietuvoje gimusių idėjų kūrinys, jam didelę įtaką padarė ir globalios idėjos, tokios kaip Mahatmos Gandžio pasipriešinimo ne ginklu doktrina (doctrine of nonviolent resistance arba hindi kalba „ahimsa“) ir pan., o Baltijos kelyje irgi stovėjome ne vieni – visų Baltijos šalyse gyvenančių tautų atstovai patriotiškai dalyvavo rankų grandinėje nuo Vilniaus iki Talino.

Taigi, galima būtų daryti išvadą, kad valstybės egzistencijai svarbiau yra patriotiškumas, kuris ir turi vienyti visas valstybėje gyvenančias tautas. Tik labai svarbu ugdyti bendrumo jausmą, paremtą ne kurios nors tautos viršenybe, o vienų tautų pagarba kitoms, o šių laikų pasaulyje ir žmogaus teisių principais. Valstybėje gyvenančios tautos turi surasti principus, kaip įgyvendinti bendrą valstybingumo projektą , kas Lietuvoje ir buvo padaryta – 1992 m. sausio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kuri apibrėžia valstybinės kalbos statusą (mūsų šalies atveju piliečių nubalsuota kad tai lietuvių kalba), valstybės valdymo principus, institucijų santykius su piliečiais ir t.t. Taigi, kaip rodo Lietuvos istorija ir šių dienų realijos vis tik kūrėme, kuriame modernią ir patrauklią valstybę, o ne nacionalistinę gentinę bendruomenę, kurkime ją ir toliau! 

Parašykite komentarą