I pradžia

I pradžia Parašykite mums
 
  •   Veikla
  • Veiklos ataskaitos
  • Kontaktai
  • Mąstytojai
  • Mintys
  •  
    APIE LIBERALIZMą
    1
    Siųsti draugui Dalintis Tweeter Dalintis Facebook

    Liberalizmas: individo laisvės ir sąžinės gynimas 

    Liberalizmas yra ekonomikos teorija, sukurta Škotijos apšvietos istorikų ir filosofų, pirmiausia Adamo Smito (Adam Smith) ir Adamo Fergusono (Adam Ferguson). Kartu tai ir moderni socialinė bei politinė filosofija, įskaitant ir socialinius bei politikos mokslus. Būtina pridurti, kad liberalizmo idėjinė versmė taip pat buvo Tomo Hobso (Thomas Hobbes) ir Džono Loko socialinė, politikos bei moralės filosofija. Istoriškai politinis liberalizmas išsirutuliojo iš Europos savivaldžių miestų, XVII amžiaus anglų ir škotų politinės minties ir XVIII amžiaus prancūzų politinės filosofijos. Krikščionybės modernizacija ir aštrūs teologiniai debatai, prasidėję Reformacijos epochoje ir ypač suintensyvėję XVII amžiaus katalikų ir protestantų ginčuose, taip pat paskatino liberalizmo susiformavimą ir patekimą į politinio gyvenimo lauką.

    Esminis liberalų rūpestis, nepaisant jų tarpusavio skirtumų įvairiose šalyse arba tos pačios šalies politiniame spektre, yra laisvė. Tai individualios laisvės, individualaus proto ir individualios sąžinės principais besivadovaujanti ideologija, ginanti individą nuo anoniminių kolektyvinių sprendimų ir grupinio spaudimo. Drauge tai iššūkio tradicijai ideologija, kalbanti atviro sau ir pasauliui individo vardu. Liberalizmui istoriškai labai svarbi ekonominė laisvė ir individo galimybė pačiam pasirūpinti savo gerove, bet vis dėlto liberalizmo turinys yra turtingesnis nei vien materialinė nauda bei gerovė. Liberalizmo išeities pozicija yra tikėjimas, kad individas pajėgia priimti racionalius sprendimus vadovaudamasis savo individualiu protu ir sąžine. XIX amžiuje liberalizmas tapo galinga individo ir visuomenės laisvės proceso varomąja jėga jau vien todėl, kad jis buvo nukreiptas prieš imperijas, dinastijas ir tautų pavergimą.

    Škotų mąstytojai Adamas Smitas, Adamas Fergusonas ir Deividas Hjumas aistringai gynė ne tik ekonominį ir moralinį individualizmą, bet ir individo orumo, racionalumo bei tolerancijos idėjas. Prancūzų mąstytojai, turėję didelę įtaką liberalizmui, tokie kaip Monteskjė, vėliau Tokvilis ir Benjaminas Konstanas, ypač pabrėžė mąstymo ir tikėjimo laisvę. Žymus XIX amžiaus anglų liberalas, filosofas Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill) vienas pirmųjų gynė moterų teises bei vyro ir moters lygybės idėją. Didžiulį vaidmenį liberalizmo idėjų sklaidos ir realizavimo istorijoje suvaidino vokiečių liberalieji filosofai. Individo laisvo apsisprendimo idėja, kurią iškėlė ir gynė Kantas, vėliau buvo pritaikyta ir tarptautiniuose santykiuose bei pasaulinėje politikoje. XX amžiaus pradžioje apie laisvo tautų apsisprendimo principą kalbėjęs ir jį gynęs JAV prezidentas Vilsonas iš esmės rėmėsi Kanto idėja. Ši idėja po Pirmojo pasaulinio karo politiniame žemėlapyje leido atsirasti ir Lietuvai. Baltijos valstybės buvo pasaulio pripažintos remiantis laisvo tautų apsisprendimo principu. Būtina paminėti ir Kanto studentą Karaliaučiaus universitete, filosofą Johaną Gotfrydą fon Herderį (Johann Gottfried von Herder), gynusį visų tautų kolektyvinę individualybę ir kultūros savastį, nesvarbu, didelės ar mažos, galingos ar silpnos tos tautos būtų.

    Moralinės kultūros sferoje liberalai nuosekliai neigia archajišką consensus gentium (genties susitarimo) kolektyvo teoriją, teigiančią, kad tiesa yra tai, dėl ko susitaria dauguma ir ką toji dauguma skelbia esant tiesa. Kaip rašė Erichas Fromas (Erich Fromm), negi po XX amžiaus milijonų pamišimo formų, tokių kaip bolševizmas ir nacizmas, dar galima tikėti tuo, kad dauguma visada teisi. Kaip ir kiti liberalūs mąstytojai, Fromas manė, jog teisi būna persekiojama ir niekinama mažuma, vienas disidentas, keli atskalūnai ir baltos varnos, o ne galią turinti arba jai aklai paklūstanti ir tarnaujanti prisitaikėliška dauguma. Liberalai, nesvarbu, kokie jų tarpusavio skirtumai, turėtų nuosekliai ginti mažumos teisę egzistuoti ir turėti savo tiesą, taip pat ir individą prieš grupę. Šito nedarantys nebėra liberalai.

    Lietuviškasis liberalizmas neatskiriamas nuo išeivijos idėjų istorijos. Nors kai kurių liberalios minties užuomazgų matome XIX amžiaus „Aušroje“ ir „Varpe“, lietuviškasis liberalizmas gimė JAV po Antrojo pasaulinio karo. Didžiausiu lietuviškojo liberalizmo ideologu ir teoretiku tapo išeivijos sociologas Vytautas Kavolis, išplėtojęs originalią kultūrinio liberalizmo teoriją.

    Viename savo ankstyvųjų tekstų Kavolis rašė, jog liberalizmo dvasiai ypač artimi tie, kurie savo konservatyvioje ar radikalioje aplinkoje mėgina sušvelninti nirtulingą doktriną, sutaikyti ją su pasauliu ir mažinti laisvės suvaržymus. Jo manymu, jie yra net gerokai vertingesni liberalų sąjungininkai nei rėksmingi liberalizmo doktrinieriai ar saugioje aplinkoje gyvenantys politinių kampanijų organizatoriai. Savo straipsnyje "Šiandieninė pažangumo reikšmė“ Kavolis teigia:

    Mes spontaniškai jaučiame, kad liberalu negalima laikyti to, kuris save liberalu tituluodamas kovoja už diskusijų laisvės suvaržymą, padėdamas sukurti visuomenėje atmosferą, kurioje baugu turėti nekonformistinę nuomonę. Liberaliu žmogumi laikome tą, kuris, nesvarbu, kokios idealogijos laikytųsi ir kokiam politiniam blokui priklausytų, kovoja už varžtų mažinimą savo gyvenamoje aplinkoje ir pasaulyje apskritai. Šia prasme, be abejo, liberalesni yra Jonas XXIII ir Paulius VI, kurie stengėsi mažinti savo institucijoje egzistuojančius varžtus, negu tie, kurie, mėgindami būti laisvės kovos popiežiais, tepasidaro antikomunizmo politrukais.

    Kultūrinį liberalizmą Kavolis suprato kaip universalią patirtį, kurios esmė – tikėjimas individualiu protu ir sąžine, nesuvaržytos interpretacijos galimybė, atvirumas kitokiai patirčiai ir tolerancija. Tiek šis žvilgsnis į liberalizmą, tiek „Santaros– Šviesos“ debatų erdvė gali būti laikomi vertingu lietuvių įnašu į liberalios minties sklaidą pasaulyje. Liberalizmas turi palyginti solidžias intelektines ir kultūrines atramas Lietuvoje, bet jo didžiausia problema buvo ir tebelieka politinio mąstymo stygius ir idėjinis senamadiškumas. Vakaruose esama ne tik dešiniojo, bet ir kairiojo liberalizmo, ginančio socialinių permainų, racionalių reformų būtinybę ir ypač žmogaus teises. [...]

    Donskis, Leonidas
    Pilietinis ugdymas: bendrojo lavinimo mokyklų 10 klasės vadovėlis / Leonidas Donskis. - Vilnius: Versus aureus, 2010. - 192.: iliustr.


    Daugiau informacijos lietuvių kalba galite rasti:

    http://lt.wikipedia.org/wiki/Liberalizmas
    http://www.straipsniai.lt/politologija/puslapis/2564
    http://www.mokslai.lt/referatai/referatas/13570.html

    Į viršų
    Viešoji įstaiga "Atvira
    visuomenė ir jos draugai"
    Į.k. 3001 16762
    Liepų g. 49, 92191 Klaipėda
    Tel./ faks. (8~46) 251 000
    El. p.: 
    info@atviravisuomene.lt
    Atsiskaitomoji sąskaita
    Nr. LT28 7044 0600 0493 4566
    AB SEB bankas banko kodas 70440
    Svarbiausia demokratijos sąlyga liberalizmas laiko dėsnį, kad tai būtų daugumos sąmoningai, laisvai bei su nusimanymu sutarti sprendimai, daromi deramai atsižvelgiant ir mažumos laisvių bei nuomonių
    Vincas Rastenis
    ELF

    Sprendimas: Intesp@