E- akademijos diskusijos Šeima, mokykla, žiniasklaida ar pilietinė visuomenė – kas padės nugalėti?

Man patinka šios diskusijos, jos labai reikalingos ir vertintinos, o diskusijose dalyvaujančių asmenų mintys naudingos ir reikalingos kuriant sveiką ir tvirtą visuomenę.

          Šis klausimas svarus augančiai visuomenei, bet dar svarbesnis – vidutiniajai ir pagyvenusiai kartai, kuri dar augo sovietiniame komunistiniame režime ir buvo auklėjama komunistinėmis pažiūromis ir iki šiol yra nepersiauklėjusi būti šalininkais demokratinės visuomenės. Esmė yra ta, jog tarp senos sovietinės ir šiuolaikinės demokratinės politikos kovos vyksta plačiąja prasme, bet taip pat ir tarp kartų. Ankstesniosios kartos dauguma atstovų yra nepersiauklėję į demokratinės politikos puoselėjimą, nes užaugo sovietiniame režime, tautos vergystėje ir įpratę aklai paklūsti tai sovietiniai sistemai ir ją netgi dievinti ir toliau šiai sistemai tarnauti. Šiuolaikinė karta ar ankstesniosios kartos motyvuoti atstovai, jeigu buvo auklėti teisingai šeimose arba iš savo pasaulietinių pažiūrų, gerų mokytojų ar mokslinio įdirbio ir patyrimo, dvasinių teisingų pažiūrų ir pan.sugebėjo įsisąvinti vakarietiškos demkratinės politikos vertybes kaip prigimtines žmogaus teises, kur žmogus yra garbinamas kaip asmenybė, o ne niekinamas, – tai šie asmenys priklauso šiuolaikinei demokratinei visuomenei ir gali kurti teisinę demokratinę valstybę, bei išmanys savo teisingomis teorijomis kaip kovoti su rasizmu, ksenofobija ir diskriminacija. Tačiau, ir žinant kaip kovoti, sulaukiamas labai didelis pasipriešinimas kaip masinis gijimas motyvuotos visuomenės iš šalies padarius juos bedarbiais. Tai pats stipriausias ginklas prieš taikų žmogų savo šalyje.

             Nesakyčiau, jog Lietuvoje yra smarkiai įsivyravusi ksenofobija kitataučių atžvilgiu, kadangi iš esmės lietuviai yra tolerantiška tauta ir tai liudija Lietuvos istorija. Didžiausias ir svarbiausias švietimas dėl rasizmo, diskriminacijos, demokratijos puoselėjimo ir žmogaus teisių kaip prigimtinių vertybių gerbimo visų pirma turi tekti  šeimai. Šeima sudaro valstybės pamatą, todėl joje turi būti formuojamos didžiausios ir svarbiausios vertybės, tautos tradicijos ir svarbiausia – žmogus formuojamas kaip asmenybė, mokant kovoti už savo teises. Kai šių vertybių įprasminimas taps sandu šeimose, tada ir visuomenėje po truputį pradės savaime nykti rasizmas, diskriminacija, žmogaus teisių negerbimas. Man labai gaila jaunų motyvuotų žmonių, kurie baigę studijas ir įgiję šiuolaikinių žinių įbridę į sovietinį liūną ir pavylioti kokių nors magiškų kerų kaip “dirbtina karjera” ar tik darbas viešame sektoriuje virsta tų sovietinių darinių įkaitais ir daro tai, “ką liepia”, o ne tai, ko išmoko studijose. Tokiu būdu vyksta “naujos sovietinės kartos” tęstinumas ir jaunų asmenybių gadinimas, siekiant, kad jie vykdytų tolesnę tą iškreiptą sovietinę politiką nuteiktą prieš žmogų. Todėl tiek mokyklose, tiek aukštosiose mokyklose šia prasme asmenys turi būti ruošiami ir paruošti taip, jog sugebėtų išlikti stiprūs prieš dar vis tebevyraujančią sovietinę agresiją ir bet kokį bauginimą. Tačiau protingiausia būtų “išravėti” sovietines piktžoles iš sistemos, tada ir daigai augtų gražesni, tyresni, šviesesni ir stipresni plačiąja prasme. Tačiau tam reikalingas gana nemažas laikas.

            Tad išvadoje galima teigti, jog  švietimas rasizmo, demokratijos ar ksenofobijos kaip rasizmo apraiškos bei dviprasmybės prasme yra būtinas iš pagrindų pradedant nuo šeimos, mokyklos ir kitų mokymo institucijų. Šeimas šia prasme taip pat reikia šviesti – organizuoti seminarus, susitikimus bendruomenėse, klubuose, bibliotekose, darželiuose, mokyklose ir kitur.

Parašykite komentarą